Tobulėjant socialinei ekonomikai, mokslui ir technologijoms keičiantis kiekvieną dieną, baldų rūšys pamažu didėja, funkcijos nuolat gerėja, o tikslumas tampa vis didesnis.

Tačiau per tūkstančius metų baldų istoriją kinų klasikinius baldus iš principo galima suskirstyti į „penkias kategorijas“ pagal skirtingas funkcijas:

Kėdės ir suolai, stalai, lovos, spintelės ir lentynos, įvairūs daiktai. Šie senoviniai baldai atlieka ne tik praktinę funkciją, bet ir tarnauja kaip enciklopedija.

Tai atspindi senovės žmonių estetinį skonį, mokslą ir technologijas bei gyvenimo įpročius. Tai kultūros reliktas, kultūra ir išteklius, turintis neribotą vertės potencialą. kėdės

Iki Han dinastijos žmonės neturėjo sėdynių. Paprastai jie naudodavo kilimėlius, pagamintus iš šiaudų, lapų ir gyvūnų kailių, kad galėtų sėdėti ant žemės.

Tik tada, kai į Centrines lygumas iš už Kinijos ribų buvo atvežta sėdynė, vadinama „Hu lova“, atsirado tikra kėdė ir taburetė.

Vėliau, po visiško Tang dinastijos išsivystymo, kėdė buvo atskirta nuo pavadinimo „Hu lova“ ir pavadinta „kėdė“.

Stalo stalas užima aukštą vietą senovės kinų kultūroje. Tai kinų etiketo kultūros produktas ir nepakeičiama etiketo priėmimo priemonė.

Senovės Kinijoje egzistavo griežta hierarchinė stalų sistema.

Pavyzdžiui, aukų stalas daugiausia naudojamas pagerbti mirusius vyresniuosius ir protėvius;

Aštuonių Nemirtingųjų kvadratinis stalas daugiausia naudojamas svarbiems svečiams priimti. Pavyzdžiui, „Prašau atsisėsti“ reiškia į pietus nukreiptą kairę vietą prie Aštuonių Nemirtingųjų kvadratinio stalo;

Lova su sofa

Lovos istoriją galima atsekti iki Shennongų šeimos laikų. Tuo metu tai buvo tik sėdynė poilsiui ir svečių priėmimui. Tik Šešių dinastijų laikais atsirado sėdynė sėdėjimui ir miegui su aukštomis kojomis.

„Lova“ ir „sofa“ sėdėjimo ant grindų eroje yra darbo pasidalijimas.

Lovos korpusas didelis, gali būti naudojamas kaip sėdynė, taip pat ir miegamajam; sofa maža ir naudojama tik sėdėjimui.

Sodo stalas daugiausia naudojamas šeimos vakarienei, šeimos susitikimams.